# Vilkas mėnesienoje

> Švelnus Raudonkepuraitės perpasakojimas: mėnulio apšviestame pušyne Sam sutinka sužeistą vilką, kuris tik nori grįžti namo pas savo vilkiukus.

Canonical: https://www.bedtime-stories.fun/lt/showcase/vilkas-menesienoje
Last updated: 2026-03-02

- 5–6 metai
- 5 min
- Stebuklingos
- Full Cast įgarsinimas

## Characters

- Sam (Daughter)
- Vilkas (Wolf)

## Story

Pušys stovėjo aukštos ir sidabrinės mėnulio šviesoje. Jų spygliai tyliai šnabždėjosi vėjyje, lyg pasakotų vieni kitiems paslaptis. Tarp šaknų švietė grybai, sidabriškai balti ir trapūs, tarsi mažyčiai žibintai, kuriuos kažkas išdėliojo palei taką.

Sam lėtai ėjo tarp jų. Žalią gobtuvą ji buvo tvirtai užsitraukusi ant galvos, o rankoje nešė krepšelį su šilta duona močiutės nameliui. Šviežios duonos kvapas maišėsi su pušų sakų ir drėgnų samanų kvapu.

Ir staiga pasigirdo inkštimas. Tylus, vos girdimas. Jis sklido iš už plačios senos pušies. Sam sustojo. Ji palenkė galvą į šoną ir įsiklausė.

Už medžio gulėjo vilkas, susirangęs lyg didelis pilkas kamuolys. Jis drebėjo. Jis visai nebuvo baisus. Atrodė kažkaip mažas, su didžiulėmis gintarinėmis akimis, o vieną letenėlę atsargiai laikė pakėlęs ore.

Vilkas: Užlipau ant dyglio. O dabar... dabar nebegaliu rasti savo urvo. Mėnesienoje visi medžiai atrodo vienodi. Mano vilkiukai tikriausiai jau manęs laukia.

Sam padėjo krepšelį ant samanų. Labai lėtai ji atsiklaupė, tarsi nenorėtų išgąsdinti vilko. Ramiais pirštais ji paėmė jo letenėlę ir atsargiai ištraukė dyglį. Vilkas visą tą laiką gulėjo visiškai ramiai.

Vilkas: O. Dabar... daug geriau. Ačiū.

Sam įkišo ranką į krepšelį ir atlaužė gabalėlį šiltos duonos. Ji ištiesė jį vilkui. Jis trumpai pauostė ir labai švelniai paėmė duoną iš jos rankos.

Vilkas: Ji šilta. Niam. Tokio skanumo dar niekada nevalgiau.

Sam klausiamai pažvelgė į jį. Vilkas suprato ir lėtai linktelėjo.

Vilkas: Mano urvas yra prie gluosnio, kuris svyra virš upelio. Ten, kur mėnulis piešia ant vandens sidabrinį taką. Jei gerai įsiklausysi, išgirsi, kaip čiurlena vanduo.

Ir jie iškeliavo: mergaitė su žaliu gobtuvu ir didelis pilkas vilkas, greta vienas kito, lėtai ir tyliai. Sidabriniai grybai šviesino jiems kelią, o mėnulis švietė pro pušų spyglius lyg pro šviesos sietelį.

Vilkas: Žiūrėk, krentanti žvaigždė! Mano vilkiukams būtų patikę ją pamatyti. Jie taip myli krentančias žvaigždes.

Sam pažvelgė aukštyn. Dangus buvo pilnas žvaigždžių, ir iš tiesų per tamsą perbėgo šviesus ruoželis, trumpas ir nuostabiai gražus. Ji tyliai nusišypsojo.

Tada jie išgirdo tylų upelio čiurlenimą. O štai ir jis, svyrantis gluosnis, kurio ilgos šakos lietė vandenį. Mėnulis iš tiesų piešė ant vandens paviršiaus sidabrinį taką, lygiai taip, kaip vilkas ir sakė.

Ir staiga, šmurkšt, iš po gluosnio šakų išlėkė trys maži kailio kamuoliukai. Trys mažyčiai vilkiukai puolė prie savo tėčio, tampė jį už ausų ir smarkiai vizgino uodegytėmis.

Vilkas: Na, jūs, trise. Aš grįžau. Aš čia. Ir pažiūrėkit: grįžau namo su drauge, o ne su vakariene.

Sam atsisėdo į minkštą žolę ir pasidalijo likusia duona su vilkiukais. Mažieji vilkai čepsėjo ir badė jos rankas drėgnomis nosytėmis. Vienas susirangė jai ant kelių ir nusižiovavo.

Vilkas: Ačiū, mažoji. Tu manęs nebijojai. To niekada nepamiršiu.

Sam dar kartą paglostė vilkiuką per galvytę, tyliai atsistojo ir nuėjo toliau sidabriniu taku, link močiutės namelio.

Už jos, po gluosniu, vilkas pakėlė galvą į mėnulį ir užtraukė dainą. Tai nebuvo staugimas. Tai buvo daina, tyli ir šilta, padėka, kuri plaukė tarp pušų ir lydėjo Sam visą kelią. O kai ji pasibeldė į močiutės duris, vis dar tyliai ją niūniavo.

Labanakt, mažoji Sam. Labanakt, didysis Vilke. Ir labanakt jums, trys maži vilkiukai po gluosniu prie upelio.

## Susiję

- [Išgirskite, kaip tai skamba](https://www.bedtime-stories.fun/lt/showcase)
- [Balsai](https://www.bedtime-stories.fun/lt/voices)
- [Kainos](https://www.bedtime-stories.fun/lt/pricing)